LAPIŲ PILIAKALNIS

Lapių piliakalnis yra dešiniajame Žvelsos krante, dar vadinamas Pilale.

Piliakalnis išsidėstęs Žvelsos slėnyje, rekreacine prasme ypač atraktyvioje ir vertingoje vietoje. Objektas saugomas kaip nekilnojamoji kultūros vertybė. Šlaitai statūs, apie 10 m aukščio. Aikštelė ovali, apie 70 x 30 m dydžio, orientuota šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi. Šiaurinis šlaitas nuolaidus ir labiausiai tinkamas užlipimui. Nors pagrindinis priėjimas prie piliakalnio yra iš pietų pusės, tačiau čia šlaitai statūs ir užlipimui nepritaikyti. Kol kas piliakalnio aikštelėje rekreacinių traukos elementų nėra. Aikštelė kaip ir pats piliakalnis tankiai apaugusi medžiais.

Piliakalnio papėdėje yra tradicinio kaimiško stiliaus gyvenamoji sodyba, kurios savininkų iniciatyva tvarkoma ir prižiūrima piliakalnio aplinka.

Manoma, kad piliakalnis naudotas kaip slėptuvė, užpuolus priešams.Datuojamas I tūkstantmečiu – XIII amžiumi.

Apie piliakalnį yra sukurta legendų. Pagal vienas legendas, piliakalnį supylę švedai, pagal kitas - kad jame nugrimzdęs dvaras su vokiečiais. Senoliai pasakodavo, kad piliakalnio viršuje yra buvusi gili duobė su mūro liekanomis.

Piliakalnis apipintas sakmėmis ir padavimais: „Piliakalnio viršūnėje yra buvusi didelė duobė

– skylė.

Ji buvo išdėta plytomis. Prie tos duobės buvo užaugusi eglė, o paskui liepa. Liepa auga iki šiol“. Dar vienas užrašytas pasakojimas: „prieš saulėlydį praeidavo berniukas pilku švarku ir juodais batais. Vėliau praeidavo moteris balta skarele. Pasirodydavo ugnies kamuolys, o kai sugiedodavo gaidžiai, kamuolys tris kartus pašoka į aukštį ir nusileidžia ant piliakalnio“.

Piliakalnis yra Lapių kaime, 0,95 km į pietryčius nuo kelio Vėžaičiai-Kartena, 0,65 km į šiaurės rytus nuo Lapių kaimo kapinių, 0,6 km į pietvakarius nuo Trumpės ir Žvelsos santakos, 0,55 km į pietus nuo Greičiūnų kaimo kapinių ir 0,1 km į šiaurės vakarus nuo Žvelsos dešiniojo kranto.

Koordinatės:   55°46'30"N   21°28'7"E

 GERDUVĖNŲ PILIAKALNIS

Gerduvėnų piliakalnis su gyvenviete, Pilalė– piliakalnis Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, prie Gerduvėnų kaimo, Vėžaičių seniūnijoje. Pasiekiamas iš autostrados Vilnius – Klaipėda ties Vėžaičiais pasukus link Lapių, pavažiavus 1,3 km, nusileidus į Minijos slėnį, prieš Gerdaujės upelį pasukus į dešinę rytų kryptimi, 400 m iki miško krašto, yra kiek kairiau priekyje.

Piliakalnis labai apardytas arimų, dabar apaugęs lapuočiais. Vakarinėje papėdėje 1,1 ha plote yra papėdės gyvenvietė.Piliakalnis užaugęs Gerdaujos mišku. Priėjimo takų, informacinė ir rekreacinė infrastruktūra kol kas neišvystyta.

Piliakalnis įrengtas Minijos ir Gerdaujės kairiajame krante esančiame aukštumos krašte. Aikštelė ovali, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 95x70 m dydžio. Aikštelės pietrytinio krašto, kur turėjęs būti pylimas, 2 m aukščio šlaitas leidžiasi į 5 m pločio, 0,3 m gylio griovį, už kurio supiltas 0,2 m aukščio, 10 m pločio pylimas, už jo iškastas antras 5 m pločio, 0,3 m gylio griovys. Už šio griovio įrengtas priešpilis. Jo aikštelė keturkampė, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 27x13 m dydžio. Jos pietrytiniame krašte supiltas 1 m aukščio, 9 m pločio pylimas, kurio išorinis 1,2 m šlaitas leidžiasi į 4 m pločio, 0,3 m gylio griovį. Priešpilio pylimas žemėdamas juosia piliakalnį pietvakarių šlaituose, 2-­10 m žemiau aikštelės, virsdamas 5 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 35 m aukščio.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1963 m. atliko Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.Šių žvalgymų metu žemės paviršiuje buvo aptikta keramikos šukių, molio tinko bei degėsių.

2002 ir 2007 m. šalia piliakalnio esančiame Gerduvėnų kapinyne ir senovės gyvenvietėje žvalgomuosius tyrimus atliko L. Tamulynas ir I. Martišauskytė. Kapinynas ir gyvenvietė lokalizuojama Minijos terasoje, apie 1 km į vakarus nuo Minijos ir Gerdaujos santakos ir apie 500 m į pietvakarius nuo Gerduvėnųpiliakalnio su papėdės gyvenviete. Kapinyno teritorijos paviršiuje rasta degintinių kaulų, surinkta daugiau kaip 100 įvairių dirbinių ir jų fragmentų – ietigalių fragmentų, žiedinė segė, zoomorfiniųapyrankių fragmentai, gintarinis karoliukas ir kt. Atlikus tyrimus konstatuota, kad Gerduvėnuose buvo nedidelis, apie 0,5 ha ploto apimties, II–IV ir IX–XIII a. kapinynas, stipriai apardytas žemės ūkio darbų metu. Kapinyno teritorijoje vėlesniais laikais buvo kelios sodybos. Gyvenvietė šalia kapinyno neaptikta.

2010 m.Gerduvėnų piliakalnio šiaurės vakarų papėdėje buvo ištirta 15 perkasų, kiekviena 1 m² dydžio (iš viso 15 m²), bei atidengti betoniniai pastato pamatai. Perkasų gyliai svyruoja nuo 20 cm iki 80 cm. Šiuose gyliuose po miško paklote pasiektas įžemis. Trijose perkasose, esančiuose arčiau piliakalnio papėdės, užfiksuotas neintensyvus kultūrinis sluoksnis, aptikti archeologiniai radiniai. Perkasoje šiaurės rytų kampe 69 cm gylyje nuo žemės paviršiaus 29x21 cm dydžio dėmėje rastos dar 2 keramikos šukės lygiu paviršiumi, datuojamos I tūkst. – II tūkst. pradžia, ir molio tinko.

Koordinatės:   55°44'14"N   21°26'18"E

 DIDŽIOJO DYKLIAUS PILIAKALNIS

Piliakalnis rėmina Rudaičių kaimą iš šiaurės vakarų pusės. Objektas sumiškėjęs, gausiai apaugęs savaiminiais želdiniais. Prateka Skrandupalioupeis. Rekreacinė infrastruktūra neišvystyta.

LAPIŠKĖS AKMUO

Lietuvos gamtos paminklai – vertingiausi gamtos paveldo objektai, turintys valstybinės reikšmės gamtinę vertę.Valstybinis geologinis gamtos paminklas –Lapiškės akmuo yra Žvelsėnų kaime.

Rytinėje kelio Žvelsėnai-Pikteikiaipusėje stūkso kaimą garsinantis riedulys su velnio pėda, vietinių vadinamas Lapiškės akmeniu. Akmuo svarbus kaip reikšmingas vietos tapatumo ženklas.

Lapiškės akmuo yra Kretingos miškų urėdijos Mikoliškiųgirinkijos (8 kv.) teritorijoje, Lapiškės miške, Minijos senslėnio valstybiniame kraštovaizdžio draustinyje.

LAKŠTINGALŲ SLĖNIS

Lakštingalų slėnis – tai vienoje iš Žvelsos kilpų suformuota pagrindinė kaimo švenčių erdvė. Teritorija taip pat gali būti nuomojama kitiems renginiams. Čia išvystyta rekreacinė infrastruktūra – yra medinė vasaros estrada, pavėsinių, stalų ir suoliukų. Slėnį iš 3 pusių rėmina vaizdinga ir srauni Žvelsos upė.

Kasmet per Žolines lapiškiai čia rengia tradicinę kaimo „Miško šventę“.

{gallery}lakst{/gallery}

SIDABRINĖS PIEVOS

Rudaičių kaime, iš visų pusių supamos miškų masyvo, jaukioje laukymėje, plyti pievos, vietinių gyventojų vadinamos sidabrinėmis. Ši, daugiau kaip 5 ha ploto teritorija priklauso vietos verslininkui Gediminui Juozapaičiui. Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinio specialiuoju planu Sidabrinės pievos žymimos indeksu ŽAs, kuris suteikia galimybę vystyti naują statybą. Žemės savininkas neslepia lūkesčių ateityje savo valdose vystyti nuotykių parko projektą.

 MINIJA

Minija (vok. Minge) – vakarų Lietuvos upė, dešinysis Nemuno intakas. Oficialus Minijos ilgis – 202 km; baseino plotas – 2942,1 km². Krantų aukštis kraštovaizdžio draustinyje – 1-3,5 m. Upės vaga smarkiai vingiuoja, prikerančio slėniuose daug senvagių. Vagos plotis 20 – 25 m. Gylis seklumose 0,3 – 1 m, kitur 1,5 – 3 m.

Minijoje, palyginus su kitų Lietuvos upių baseinais, iškrenta daugiausia kritulių. Dėl prasto dirvos laidumo ir didelio nuolydžio apie pusė iškritusio vandens nuplukdoma.

Upės debitas labai priklauso nuo kritulių kiekio – sausrų metu upė labai nusenka, tačiau po liūčių gali kilti smarkūs poplūdžiai. Stiprūs poplūdžiai būna ir rudenį. Vandens lygių svyravimo amplitudė gali siekti iki 4 metrų. Kadangi Vakarų Lietuvoje sniego danga labai nepastovi, todėl pavasario potvyniai dažnai būna silpni. Metinis nuotėkis pasiskirsto taip: pavasarį nuplukdoma 32 % vandens, vasarą – 10 %, rudenį – 29 %, žiemą – 29 %14.

Minija turi didelę reikšmę Lapių apylinkių kaimams pro kuriuos teka. Ties Pikteikiais, Utriais, Žvelsėnais, Gerduvėnais bei Rudaičiais gausu rekreacijai tinkamų vietų (upės vingiai, senvagės, žaliasis karkasas, paplūdimiai, baidarininkų įlipimo/išlipimo vietos, poilsiavietės), tačiau trūksta aptarnavimo ir pačios rekreacinės infrastruktūros.

Srauni, vingiuota ir vaizdinga Minija prilyginama kalnų upėms, tad ją renkasi ne tik poilsiautojai, bet ir baidarininkai profesionalai. Minija tarp baidarininkų populiariausia vasarą. Vos atšilus orams, į šios upės srovę baidarėmis ir kanojomis išplaukia ne tik Kretingos rajono gyventojai, bet ir turistai iš tolimiausių Lietuvos kraštų. Sezono metu, savaitgalį Minijos upe praplaukia iki 200 baidarių. Populiariausi maršrutai – nuo Kartenos iki Žvelsėnų ir nuo Raguviškių iki Žvelsėnų. Žmonės dažniausiai renkasi pastarąją, nes kelionė užtrunka tik vieną dieną.

Minijos kraštovaizdžio draustinio tvarkymo specialiajame plane pažymėtos trys esamos vandens turistų išlipimo/įlipimo vietos, tačiau tik prie dviejų numatytas poilsiaviečių įrengimas. Tuo tarpu stovyklavimo su palapinėmis ir nakvynės Minijos pakrantėje, ties Lapiais, vietos, šiuo dokumentu, nesuplanuotos. Visgi mokama stovyklavimo paslauga teikiama privačioje poilsiavietėje, Lankų gatvėje ties Rudaičiais bei sodybos „Sena troba“ valdose.

Upe plaukiantys poilsiautojai neša ne tik tiesioginę ir šalutinę naudą aplinkiniams kaimams, tačiau, kai kuriais atvejais, sukuria probleminių situacijų, vartodami alkoholį, keldami triukšmą, konfliktuodami su žvejais ir vietiniais gyventojais bei šiukšlindami. To priežastis ne tik turistų moralinių pagrindų kokybė, tačiau ir šiukšlių surinkimo sistemos, informacinės ir poilsio infrastruktūros neišbaigtumas.

 ŽVELSA

Žvelsa – vakarų Lietuvos upė, kairysis Minijos intakas. Ilgis 38 km, baseino plotas 144 km². Prasideda Rietavo savivaldybėje, Dausynų miške, Aukštojo tyro telmologiniame draustinyje, 5 km į šiaurės rytus nuo Endriejavo. Teka į vakarus miškingomis vietovėmis Plungės ir Klaipėdos rajonų teritorijomis, labai vingiuoja. Įteka į Miniją 62 km nuo jos žiočių, ties Žvelsėnais.

Vidutinis nuolydis – 268 cm/km14. Upės aukštupys patenka į Ablingos geomorfologinį draustinį, žemupys – į Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinį. Gyvenvietės prie Žvelsos: Žvelsėnai, Lapiai, Pažvelsis, Jurjonai, Tilvikai, Didieji Mostaičiai.

Lapių apylinkėse Žvelsa teka išraiškingo reljefo, miškingomis vietovėmis, upės pakrantėse gausu   atodangų   bei piliakalnių. Rekreacinio poreikio naudojimui Žvelsos vingiai geriausiaipritaikyti ir įsisavinti ties Lapių kaimu, čia esančių privačių sodybų ir kultūros bei viešojo intereso teritorijose (D. Holliday sodyba, Lapių piliakalnis, Lakštingalų slėnis). Atokesnė Žvelsos vaga išlaikiusi natūralų gamtinį pobūdį.

Vasarą ramiai tekanti Žvelsa, rudenį pakilus vandens lygiui ypač suaktyvėja ir pasidaro panaši į kalnų upę. Žvelsos aukštupys turi statoką nuolydį, upės vanduo galinga srove kunkuliuodamas veržiasi pro medžių išvartas, akmenis, bebrų užtvankas. Trasos ilgis – net iki 14 km. Tokiomis sąlygomis nuplaukti kilometrai atima kur kas daugiau jėgų nei būtų įveikti ramios upės sąlygomis.

Kai rudenį Žvelsoje pakyla vanduo, čia pradedamas baidarių sezonas. Jei neužšala ir yra tinkamos oro sąlygos, upe plaukiojama ir žiemos mėnesiais, iki pat balandžio. Žvelsa yra viena geriausių, ekstremaliam plaukimui baidarėmis tinkamų Lietuvos upių. Šio sporto mėgėjai atvyksta iš Vilniaus, Kauno, Telšių ir kitų šalies miestų.

GERDAUJĖ

Gerdaujė – vakarų Lietuvos upė, kairysis Minijos intakas. Upės ilgis – 60,3 km.

Ties Lapių apylinkėmis, srauni ir vingiuota Gerdaujė teka raiškaus reljefo Gerdaujos mišku. Šis upės ir žaliojo karkaso tandemas suponuoja ganėtinai aukštą rekreacinio potencialo vertę. Nors šiandien teritorijoje dominuoja neįsisavinta natūrali gamtinė aplinka, gausu savaiminių želdinių, brūzgynų, arčiau gyvenamųjų vietovių, net ir šiukšlių sankaupų, nėra išvystytos rekreacinės infrastruktūros, tačiau esami resursai sąlygoja tvirtą rekreacinio pobūdžio vystymo perspektyvą.

TRUMPĖ

Trumpės upelis (ilgis – 26,4 km), nuo užtvankos iki Žvelsos teka sumiškėjusios pakrantės ruožu. Upė sruvena smulkiais, tačiau išraiškingais, vaizdžiais bei jaukiais vingiais. Trumpė vertinama kaip aukšto rekreacinio potencialo gamtinis resursas, tačiau tam, kad ši vertybė būtų tinkamai įsisavinta, būtina spręsti priėjimo ir praėjimo takų, rekreacinės bei informacinės infrastruktūros klausimus. Aukščiausias Trumpės potencialas urbanistiškai išvystyto Lapių kaimo prieigose. Šiaurės rytų kryptimi nuo užtvankos, rekreacinė vertė menkesnė, dėl aptarnavimo, paslaugų ir rekreacinio atraktyvumo objektų trūkumo. Upė tinkama plaukimui baidarėmis.

 GREIČIŪNŲ TVENKINYS (UŽTVANKA)

Greičiūnų tvenkinys dirbtinai suformuotas užtvenkus Trumpės upelį. Tvenkinio plotas – 20,1 ha; ilgis – 1,2 km. Užtvanka yra pamėgta vietinių gyventojų ir kitų poilsiautojų laisvalaikio leidimo vieta. Šiltuoju metų laiku čia aktyviai maudomasi, žvejojama, plaukiojama valtimis. Giliausia tvenkinio vieta – 14 metrų (prie siurblinės). Nors Greičiūnų tvenkinys patenka į tarptautinį nardymo krypčių žemėlapį15, visgi per durpynus tekanti Trumpė į tvenkinį atplukdo rudą, drumzliną vandenį, taip gerokai sumenkindama užtvankos kaip nardymui tinkamos vietos potencialą. Nors užtvanka ir yra aktyviai naudojama, ypatingos rekreacinės svarbos Lapių regiono viešoji erdvė, tačiau čia rekreacinė infrastruktūra nėra neišvystyta (nėra informacinių ženklų, nuorodų, rekreacinių įrenginių, įrengtų ir sutvarkytų paplūdimių). Privažiavimo ir priėjimo kelių bei parkavimo būklė – tvarkytina. Nesezono metu tvenkinio rekreacinis ir kitoks naudojimas ženkliai sumažėja. Greičiūnų kaime buvusio Bergalės dvaro pastatų neišliko. Rytiniame tvenkinio krante yra kaimo turizmo sodyba. Pietvakarinėje dalyje stovi apleistas dviejų aukštų pastatas. Tai buvusi siurblinė, sovietmečiu naudota drėkinimo sistemų darbui. Žemė aplink pastatą priklauso vietos ūkininkui. Siurblinės pastatas balansuose neegzistuoja. Greičiūnų tvenkinio ant Trumpės upės užtvankos žemutinio bjefo kairiajame krante, privačios iniciatyvos per du ateinančius metus planuoja pastatyti 100 kW galios hidroelektrinę.

Butkų Juzės sodyba

Adresas: Klaipėdos r. sav., Pažvelsio k. (Vėžaičių sen.)

Pažvelsio kaime buvusio žymaus lietuvių poeto Butkų Juzės sodybvietę šiandien žymi senas kaštonas bei memorialinis atminimo ženklas, valstybės saugomas kaip nekilnojamoji kultūros paveldo vertybė. Objektas iš visų pusių apsuptas žemės ūkio naudmenomis ir miškais, atokiai nuo urbanistinio įsisavinimo arealų. Yra informacinis nurodomasis pakelės ženklas. Kitos rekreacinės infrastruktūros nėra. Vieta ir pats objektas yra ypač svarbus sunykusio Pažvelsio kaimo istorinės atminties ir tapatumo ženklas. Sodybvietė įdomi kaip istorinės-kultūrinės vertės turistinio lankymo vieta.

Poeto ryšys su Pažvelsiu. Butkų Juzė (Juozas Butkus) gimė Pažvelsio kaime, neturtingo, tačiau šviesaus valstiečio šeimoje. Juozas Butkus nuo pat vaikystės buvo gana aktyvus. Pats kiek pramokęs laisvomis nuo ganiavos valandėlėmis ėmėsi lietuviškai mokyti kaimo vaikus – ir taip iki penkiolikos metų, kol išvyko į Liepoją. Kiek vėliau vasaros atostogų metu poetas Pažvelsiuose dar rengdavo vaidinimus, organizuodavo kaimo jaunimo laikraščių „Kibirkštėlė” , „Žadintojas”, „Upelis” leidimą, kuriuos pats ir redaguodavo. Butkų Juzė apie save sakydavo „Aš esu paprastas kaimo dainius. Darbo ir prakaito gyvenime vargdamas, imu dainai žodį ten, kur gražiausioji Lietuvos dalis, kaimo žmonės purvą braido, sunkiausius darbus dirba, ir sunkiausiai, paneigti ir skriaudžiami, duonelę užsipelno, o neturi balso.” Iš šių jo žodžių galime atsekti ypač artimą poeto dvasinės būklės ryšį su jo gimtuoju Pažvelsio kaimu.

{gallery}butku{/gallery}

Dzotai

Nepaisant to, kad Molotovo linijos kariniai gynybiniai įtvirtinimai, dar vadinami dzotais, nėra įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, tačiau šių objektų vertės rekreacinį ir kultūrinį potencialą galima drąsiai kvestionuoti kitų vietovės, net ir registrinių paveldo objektų atžvilgiu. Dzotai yra karo materialiosios kultūros palikimo objektas. Tai ypač vertingas, tikslinę karo istorikų, tyrinėtojų ir paprastų mėgėjų auditoriją traukiantis lankymo objektas, be kitą ko dar ir praturtinantis apylinkių urbanistinės struktūros visumą. Lapių kadastrinėje vietovėje yra 5 šio tipo statiniai. Visi jie išsidėstę Minijos upės rytiniame šlaite (3 pakelėje, 2 atokiau nuo kelio rytų kryptimi). Dzotai istorine ir kultūrine prasmėmis yra pakankamai vertingi objektai, kad būtų įtraukti į Nekilnojamųjų vertybių registrą kaip istorinio-inžinerinio paveldo vertybė.

Malūnų liekanos

Pikteikiuose – ant Minijos, Žvelsėnuose – ant Žvelsos bei Pažvelsio kaime – ant Trumpės upės kranto išlikę buvusių vandens malūnų liekanos. Šių istorinių objektų vietos yra reikšmingos bei svarbios vietovės istorinio tapatumo memorialinės vertybės. Šiandien objektai yra visiškai sunykę, todėl materialiąja bei vizualine prasmėmis jie nevaidina jokio vaidmens, tačiau istorinės atminties išlikimas palieka galimybę senojo identiteto vertybės regeneravimui ir integravimui naujojoje vietovės visuminėje struktūroje.