Istorija

Nors dabar Pažvelsio kaime gyvena vos trys gyventojai, o svarbiausia kaimo įžymybė - poeto Butkų Juzės gimtinę žymintis kaštonas, anksčiau tai buvo didžiausias apylinkių kaimas, skaičiuojantis šimtmečių istoriją.

Istorikai mano, kad yra pakankamai geografinių ir archeologinių duomenų, kurie duoda pagrindą tikrinti, ar Kuršo vyskupo dokumentuose apie 1253 m. Kuršo žemės šiaurinių ir pietinių sričių dalybas, pirmą kartą yra paminėtas Pažvelsio kaimo pavadinimas. XIX a. išleistuose Livonijos ir Prūsijos dokumentų rinkiniuose – „Urkundenbuch“ įdėti XIII a. dokumentų nuorašai, kuriuose šalia Kartenos ir Gargždų nurodyta neidentifikuota vietovė „Pretzitwe“ greičiausiai yra Pažvelsis. Dokumente upė Žvelsa vadinama Žvizdre, tačiau amžių bėgyje upė galbūt keitė pavadinimą. Istorikų teigimu, su pakankamai didele tikimybe Pažvelsį, esantį šalia Lapių piliakalnio, galima laikyti „Pretzitwe“.

Anapilin jau iškeliavusi 1909 metais gimusi pažvelsiškė Zuzana Žiliūtė-Jonikienė paliko ranka uužrašytų savo vaikystės prisiminimų apie Pažvelsio kaimą.

„Pažvelsio kaimas garsėjo ne vien dainoriais, pasakoriais, dievdirbiais, gražiom sodybom, bet ir gerbiamu poetu Butkų Juze. Jis gimė ir užaugo Pažvelsio kaime, mažoje, gražioje, gėlių darželių apsuptoje sodyboje, šimtamečių miškų prieglobstyje. Anksčiau toje pat vietoje buvo gyvenę jo tėvų bočiai ir probočiai, bet vainės laikai ir melioracija visa ardė ir naikino: iškirto miškus, sodną išarė, trobas nugriovė. Vienišas kaštonas turbūt tik per stebuklą liko", - yra rašiusi Z.Joninkienė.

„Pažvelsio kaime yra buvę 60 sodybų, gyveno pasiturintys ūkininkai, biedniokų nebuvo. Būdavo vakarais, po darbų, jaunimas paminijais, patalkiais užtrauks dainą - už širdies griebdavo tos melodijos. Nebuvo girtavimų. Ūkininkai rengdavo vakarėlius su žaidimais, vaidinimais, muzika. Mūsų sodyba buvo prie Trumpės upelio ant pat kalno krašto, ąžuolų, maumedžių, alyvų apsupta, pakalny šaltinis tekėjo, lankoje prūdas gluosniais apsodintas, o vidury prūdo - vandens lelijos. Kaimo pakelės buvo pilnos smūtkelių, pas kožną ūkininką kieme - kryžius. Ten rinkdavomės per križiaunas dienas. Jos yra trys dienos prieš Šeštines, pietlaikiu - giedoti ir melsti Dievo gerų metų. Brauklio žemėje buvo kapinaitės šimtamečių klevų pavėsy. Ten laidodavo nekrikštytus kūdikius, dar kokį vargdienio vaikelį. Dabar prisiminus tik ašaros byra, nieko nėr likę, tik dykumos. Užėjus kolektyvizacijai žmonės neteko gyvulių, padargų, subendrino visas žemes, vėliau melioracija, trėmimai į Sibirą, paskui visus suvarė į gyvenvietes, nustūmė su buldozeriais pastatus, nurovė sodnus, vyšnias žydinčias, obelis".

Pažvelsio kaime gyveno ir kūrė dievdirbiu vadintas liaudies meistras Jonas Jucys. Lapių apylinkėse pakalnės, kapinės, kiemai buvo pilni koplytėlių su senovinėmis skulptūromis, dalis jų yra išlikę iki šių dienų. Dievdirbio sūnus Jonas Jucys yra pasakojęs: „Tėvelis, savamokslis liaudies meistras pragyveno beveik šimtmetį. Gimęs1845 metais, mire sulaukęs 91 metų -1936-aisiais. Žemės turėjo mažai, gyveno vargingai, o laisvu nuo žemės ūkio darbų laiku, vakarais, prie žvakės, drožinėdavo. Turėjo pasidirbęs pats tekinimo stakles nudailinimui.“

XX amžiaus pradžioje kryždirbystė turėjo didelę paklausą, koplytėles užsisakydavo valstiečiai, kai kieno nors kiemą aplankydavo džiaugsmas ar skausmas. Tuomet kviesdavo J.Jucį, kad šis įprasmintų svarbų gyvenimo laiką.

1929 metais gimęs dievdirbio anūkas Pranas Jucys, šiandien gyvenantis Gargžduose, išsaugojo šiltų prisiminimų apie savo senolį.

„Senolis humoro mėgėjas buvo. Sakydavo: „Dirbau Joną, bet žalias medis buvo, persprogo, beišėjo Barbora“. Buvau septynerių, kai, eidamas 91 metus, jis mirė. Ans buvo savamokslis, bet nuo jaunystės daugelį darbų mokėjo, pečius mūrijo. Ir po senolio mirties, mes dar ilgai jo mūrytoje krosnyje duoną kepdavome. Neįsivaizduoju, iš kur jis drožybos įrankius gavo, ar pats pasidirbino. Turėjo įsirengęs darbo vietą, tame pačiame kambaryje ir miegojo. O kartais pakviesdavo mane užeiti. Įeini, jau jis ant stalo bus supjaustęs tokius pyragiukus gabaliukais, vaišina. Klėtyje turėjo ir savo sandėliuką įsirengęs, kur įrankius, dažus dėjo, mums ten nė įeiti nebuvo galima, užrakindavo tokiu mediniu raktu. O taip tai, jei jau jis ką pasakydavo, tai labai skrumniai jausdavausi. Šeima buvo religinga, kiekvieną vakarą visi suklaupdavome maldai, mano tėvukas pradėdavo, mes iš paskos poterius kalbėdavom. Į Mikoliškių bažnyčią kiekvieną sekmadienį eidavome.

Sodyba buvo palei upalį, atkalnėje, senoliui priklausė tik 3 ha žemės. Atsimenu, kad pavasarį, vos tik sniegą nuleisdavo, dar šalta būdavo, kožną ankstų rytą senolis eidavo į tą upelį praustis. Aš ir gimiau sodyboje, kurią senolis pats 1870 metais buvopastatęs. Palei tą upelį jis buvo įveisęs obelų didelį sodną, tai būdavo, kad kai koks žmogus į trobą eina, jo tik kojos matyti. Tik vėliau mano tėvukas perstatė tvartus, daržinę, turėjom 8 ha dirbamos žemės, o trobą, klėtis, lauko rūsys buvo senolio rankų darbas. Dabar toje vietoje, kur troba stovėjo, kelias eina, 1974 metais melioratoriai pasidarbavo."

Savo vaikystės Pažvelsio kaimą giedrai prisimena ir 1932 metais gimusi mokytoja Regina Butkutė-Kuneikienė.

„Lapiuose baigiau tik II skyrius, o nuo IV-ojo mokiausi Gargžduose, tėvai nuomojo butą. Atsimenu 1940 metų rinkimus į Seimą, gegužę baigiau mokytis Lapių pradinės mokyklos II skyriuje, o netrukus, birželio 14-ąją mano mokytoją Jadvygą Kiaunienę ir jos vyrą, mokyklos vedėją, su kelių mėnesių sūneliu ir vos praaugusia dukra išvežė į Sibirą. Man, vaikui, buvo baisus sukrėtimas, todėl į III skyrių ėjau tuomet veikusioje Pažvelsio pradžios mokyklėlėje, kuri veikė ūkininkų Stakanių troboje. Mokytoja tuomet buvo aštuoniolikmetė Sofija Paulauskaitė. Mano tėveliai Vincentas Butkus ir mama Elena Putriutė-Butkienė gyveno gana pasiturimai. Iš Pažvelsio buvo kilę ir mano tėvo tėvai. Tėvų namai buvo neoficialus Pažvelsio kaimo centras, nes abu tėvai buvo šviesūs, išsilavinę žmonės. Tėvas rusų kalba buvo baigęs Palangos progimnaziją. Visą gyvenimą tėvelis buvo Mikoliškių bažnyčios maršalka, mama bažnyčios chore dainavo. Apie 1930 metus prie Mikoliškių bažnyčios mama organizavo šeimininkių kursus. Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, vėliau institute, tėvai Pažvelsyje organizuodavo klojimo teatrą, patys režisavo įvairiausius veikalus. Atsimenu, kaip vaidinome Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės veikalus „Kuprotas oželis“, „Pinigėlis“, daugelį kitų. Klojime, pas Vaišvilus, ant kalnelio, berželiais išpuoštoje daržinėje susirinkdavo žmonės, o mes vaidindavome. Aš pati mokiau kaimo mergaites šokti, mes net tarantelą šokom, batus įsitaisėm, pasisiuvom ispaniškų rūbų. Gargžduose, pirmuosiuose mediniuose kultūros namuose prie parko, dalyvaudavome apžiūroje, sekėsi puikiai. Gan gerai atsimenu karą. Mūsų troboje buvo apsistoję vokiečiai. Įsirengė savo štabą. Pamenu, kad atvažiavo visi su dviračiais, blizgančius šautuvus pasikabinę, blizgančiais batais. Atsivežė netgi savo lėkštes, stalo įrankius, turėjo savo virėją. Tačiau vokiečiai jau traukėsi, pas mus užtruko keletą dienų. Tada į namus atėjo rusai. Kieme pasistatė buržuiką ir ėmė kepti bulves su mėsa. Iki šiol atsimenu, kaip visas Pažvelsis buvo pakvipęs rusų bulvėmis. Viena rusė karininkė man padovanojo sagę - gintarinę "R" raidę. Šūviai tomis dienomis aidėdavo kasdien, antskrydžiai - kasnakt, slėpdavomės pačių išsikastame bunkeryje, o kai Gargždai degė, didžiulė pašvaistė ir Pažvelsyje buvo matyti. Vokiečių metais, ant mūsų klasės sienų Pažvelsyje, buvo iškabintos nuotraukos su Rainių žudynių fotografijomis. Nežinau, kodėl reikėjo 11-12 metų vaikams rodyti nupjautus liežuvius, išbadytas akis, nuplikytus kūnus. Matyt, taip vokiečiai norėjo parodyti rusų sadizmą. Man ir dabar akyse stovi tie kankinių paveikslai. Kai pradėjau mokytis Gargžduose, pirmadieniais, dar neišaušus, pėsčiomis, nešina kandute pieno, į mokyklą eidavau 12 kilometrų. Mano pusbrolį, tėvo sesers sūnų partizaną, ant to paties kelio nušovė, todėl atsimenu, kaip eidavau net sustingusi iš baimės. Į Sibirą mūsų neišvežė todėl, kad kaimynystėje gyveno „enkavėdistas“ Vaišvilas, mama jį kasdien kaip kačiuką degtine lakino, užtarė, nedrįso mūsų liesti."

Poetas, pedagogas, knygų leidėjas, visuomenės ir kultūros veikėjas Butkų Juzė 1893 m. liepos 9-ąją Pažvelsio kaime gimė neturtingų, tačiau šviesių žmonių šeimoje. Jų namuose dažnai lankydavosi knygnešiai, o ir patys tėvai už lietuviškų knygų platinimą buvo sėdėję kalėjime. Eidamas septintuosius metus, Butkų Juzė pats buvo išmokęs skaityti, ir tuo pelnęs Juozo Tumo Vaižganto, kuris tuo metu apsilankydavo Kuliuose, prielankumą. Šis Butkui vis siųsdavo „Vilniaus žinias“. Pramokęs skaityti, laisvomis nuo ganiavos valandėlėmis, iki penkiolikos metų, kol išvyko į Liepoją, ėmėsi lietuviškai mokyti kaimo vaikus. Tačiau ir vasaros atostogų metu Pažvelsyje jis rengdavo vaidinimus, organizuodavo kaimo jaunimo laikraščių „Kibirkštėlė” , „Žadintojas”, „Upelis” leidimą, kuriuos pats ir redaguodavo.

Apie save jis yra sakęs: „Aš esu paprastas kaimo dainius. Darbo ir prakaito gyvenime vargdamas, imu dainai žodį ten, kur gražiausioji Lietuvos dalis, kaimo žmonės purvą braido, sunkiausius darbus dirba, ir sunkiausiai, paneigti ir skriaudžiami, duonelę užsipelno, o neturi balso.“