Utrių kalnas

11896883 10206407113168302 641757440 n

Abipus, sulig Minijos upe, Kartenos kryptimi tįstančio žvyro dangos rajoninio kelio Nr.2230 susiformavęs gatvinės-vienkieminės struktūros Pikteikių kaimas. Visa gyvenvietės teritorija patenka į Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinį. Čia įsikūrę 53 gyventojai.

Apylinkėse kalbama, kad Pikteikiuose gyvena geriausiai bendruomeniškumą išsaugoję žmonės.Kaime rastas gludintas akmeninis laivinis kovos kirvis liudija, kad žmonės Pikteikiuose gyvena nuo neolito laikų.

Sutvarkytos ir iki šiol prižiūrimos dvi senosios kapinaitės. Pikteikių senosios kapinės, vadinamos Kapais, Maro, Marų kapeliais - valstybės saugoma kultūros vertybė. Neveikiančios kapinės įrengtos Minijos slėnio pirmosios terasos pakilumoje. Netaisyklingos trapecijos plano, pailgos šiaurės rytų - pietvakarių kryptimi, 35 m ilgio, 30 m pločio. 0,52 km į pietryčius yra antrosios senosios kapinės. Šios kapinės veikė XVI–XIX a., laidoti Pikteikių kaimo gyventojai. 1935 m. medžiagą apie kapines surinko ir žemės savininką jas saugoti įpareigojo Valstybės archeologijos komisija. 1979 m. žvalgė Ignas Jablonskis. 1997 m. įrašytos į nekilnojamųjų kultūros vertybių registro laidojimo vietų sąrašą, 1985 m. pripažintos valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

Kaime yra Stasio Kuprelio sodyba su dviem jo paties pastatytais monumentais.

S.Kuprelis pirmąją savo sugalvotą ir pastatytą kompoziciją paskyrė Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui ir savo šeimos pagerbimui. Vėliau jo sodyboje iškilo kitas statinys - trys kryžiai, kuriuos menininkas skiria šeimai, kaimui ir Lietuvai. „Mes dabartiniu metu esame šiek tiek dvasiškai sunykę, materialiniai dalykai yra labiau svarbūs. Pagalvojau, kad kaime nėra Rūpintojėlio. Turi juk mumis kažkas pasirūpinti, patys nelabai esame pajėgūs“, - išsitarė kaimo senbuvis, savo krašto patriotas.

Pikteikiuose taip pat išlikę Molotovo linijos gynybiniai įtvirtinimai – dzotai.

Pikteikiai yra ribinis Klaipėdos rajono kaimas, už kurio prasideda Kretingos rajonas. Kaimas priklauso Lapių seniūnaitijai.

Principinis kaimo struktūros pjūvis (iš rytų į vakarus): miškingas šlaitas rėminantis kaimą iš rytų; kelias, abipus kurio išsidėsčiusios vienkieminės sodybos; žemumų pievos, Minijos upės kilpos ir jų prieigos.


Pikteikių istorija

Pikteikiškiai neatsigina klausimų, kodėl draugiškų gyventojų kaimas pavadintas „piktu“ pavadinimu. Apylinkėse kalbama, kad čia gyvena geriausiai bendruomeniškumą išsaugoję žmonės. Klaipėdos rajono pakraštyje, prie Minijos įsikūrusiame kaime gyvena 54 gyventojai, sutvarkytos ir prižiūrimos dvi senosios kapinaitės.

Apie tai, kad Pikteikių vietovė buvo nuo seno apgyvendinta, byloja archeologų radiniai. Mokslininkai Pikteikiuose yra aptikę Neolito epochos akmeninį Fatjanovo tipo laivinį kovos kirvį iš diabazo. Senieji kaimo gyventojai pasakoja, kad prieš karą svarbiausios kaimo įžymybės buvo Kuprelio sodyboje veikęs vandens malūnas ir šalia jo įrengta kalvė.

Malūnininkų provaikaitis, 1948 metais gimęs ir tėviškėje šiandien gyvenantis Stasys Kuprelis archyve saugo senojo malūno brėžinius ir šeimos istoriją.

„Prieš keletą metų iš Lietuvos valstybinio archyvo gavau Onos Šlimaitės Kuprelienės malūno braižinius, sudarytus 1923 metais. Dokumentuose matyti, kad Pikteikių malūnas oficiliai įregistruotas 1905 metais. Malūnui priklausė mediniai trobesiai, vienerios girnos, šalia malūno buvo įrengta kalvė. Pikteikių malūnas buvo 16 kilometrų nutolęs nuo artimiausios geležinkelio stoties, o per metus buvo sumalama apie 1000 centnerių grūdų. Šeimos archyve saugau keturių brolių Šlimų fotografiją iš Amerikos. Iš pasakojimų žinau, kad vienas iš brolių grįžo į Pikteikius ir pastatė malūną. Jo dukrą Oną Šlimaitę vedė pikteikiškis Kuprelis. Mano tėvas Kazimieras Kuprelis jų šeimoje gimė 1910 metais. Vedęs mano mamą Elena Kerpaitę jis prižiūrėjo maūną. Tėvo brolis Stasys išėjo į mokslus. Mes augome septyni vaikai, 1948-aisiais, kai man buvo vos šeši mėnesiai, šeimą išvežė į Sibirą."

1933 metais gimęs Pranciškus Brauklys iš Pažvelsio į Pikteikius atėjo dirbti, po kelių metų vedė kalvio dukrą Rūtą Kontautaitę.

„1951 metais parėjau į Pikteikius, nes reikėjo žmogaus į malūną. Striaukas buvo malūno vedėjas. Ans pats buvo neraštingas, vaikai dar maži, reikėjo popierius tvarkyti, aš ir atėjau. Buvau baigęs IV skyrius Pažvelsio mokykloje pas Šakinį. Pikteikių malūnas buvo vandeninis, prie užtvenktos pylos. Buvo didelis dviejų aukštų pastatas pastatytas, vienas galas - ant vandens, ant stulpų įtaisytas. Kai atėjau, malūnas priklausė "Promkombinatui", skaitėsi valdiškas. Net elektrą turėjome. Buvo generatorius toks, vakare prijungdavome ir sukdavo, gamindavo elektrą. Buvo ir gateris, pjaudavome lentas. Mano uošvis iš Klaipėdos krašto parėjo dirbti prie malūno, ans buvo gerų nagų vyrs, daug ką buvo įtaisęs malūne. Malūne dar peklius buvo, grūdus pikliavojo, arčiausiai toks tik Gargžduose pas Stončių buvo. Už malimą iš žmonių ėmėme grūdais. Jei mali, nuo 50 kilogramų duoninių grūdų, turėjai atsverti 4,5 kg valstybei, kaip užmokestį, o už pašarinių grūdų malimą pinigais atsiskaitydavo. Kai "Promkombinatas" naikinosi, malūnas nebeveikė, gaterį kažkur išvežė, pradėjo griauti ir nugriovė. Dar ilgai poliai matėsi, ąžuoliniai buvo.“

Janina Gedgaudaitė-Lukauskienė į Pikteikius atėjo ištėkėjusi.

"Kaime prieš Naujus metus buvo rengiama eglutė. Prie Butkaus susirinkdavome, dainuodavome, švęsdavome. Net ženoti liuobam sueiti į šokius kumetyne. Dabar taip nebėr. Mano uošviai 32 ha žemės čia turėjo. Žinau, kad per karą kareivis su parašiutu buvo nusileidęs į Miniją, prie Kontautų. Nuskendo. Ir apie baidymus esu girdėjusi. Prie Butkaus Praniaus baidydavosi, ten Maro kapeliai arti. Pasakodavo, kad ėjo per kiemą, kirvis į sieną - tykšt - ir įsimigo. Senoji Petrė Butkienė man pati yr pasakojusi, kad susapnavo sapną, jog reik nugriauti pečių, nes ten yr pakavoti pinigai. Ir griovė tą pečių. Žinau, kad Gervinas nugriauti padėjo. Turėjo jie raktą nuo valties, katra per upę visi keldavosi iš Pikteikių į kitą pusę. Nu ir prisikasė tas Gervinas po pečiumi, buvo toks puods, kažkas ant to puodo viršaus buvę užrašyta. Bet užėjo žmogus rakto paprašyt, tai grimzo ir nugrimzdo tas lobis - neliko. Nebuvo rami ta vieta. Žmonės girdėdavo, kad lyg žirnius kas į sieną beria, su kastuvu grūdus žarsto, vaiką verkiantį. Senais laikais daug žmonės apie tuos baidymus šnekėjo. Nežinau, kodėl dabar nebšnek - ar anksčiau tie žmonės tokie mulkiai buvo, ar dabar nebebaido."

 

 

 

Draugai

1417677893logo2logoCaptureCapturekvezaiciai

Foto akimirkos