Utrių kalnas

11896883 10206407113168302 641757440 n

Rudaičiai yra antras pagal gyventojų skaičių kaimas Lapių apylinkėse. 2008 metų duomenimis čia gyvena 250 gyventojų. Rudaičius nuo centrinės gyvenvietės – Lapių, skiria apie 4 km automobilių keliais, iki Vėžaičių – apie 6 km.

Kaimas pasiekiamas nuo Lapių krypties rajoninio kelio Nr.2222 atsišakojusios Gerdaujos gatvės. Apie šią kalvoko privažiavimo žvyro dangos gatvę ir susiformavę Rudaičiai. Gerdaujos gatvės tęsinys veda Pažvelsio, Gerduvėnų bei Lapių kryptimis. Rudaičiai priklauso Rudaičių seniūnaitijai (daugiau kaimų šioje seniūnaitijoje nėra).

Rudaičiai susiformavę tarp dviejų didelių piliakalnių. Pietuose - Gerduvėnų piliakalnis, anksčiau vadintas Sausdegymės. Piliakalnis užžėlęs Gerdaujos mišku. Čia teka Gerdaujės upelis. Kaimo šiaurės vakaruose -Didžiojo Dykliaus piliakalnis bei šioje vietoje esantis Skrandupalio upelis.

Šiaurės ir Rytų kryptimis plyti pievos ir dirbamos žemės plotai.

Šiaurinėje ir pietinėje Rudaičių kaimo pusėse išlikusios maro kapinaitės. Kaime esantis žvyro karjeras vadinamas Sidabrinės kalnu, o šalia jo plyti Sidabrinės pievos. Rudaičių pasididžiavimas – Antano Jaso žirgynas.

nuoroda:

http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/rudaitiskiai-savo-kaima-myli-kaip-druska/


RUDAIČIŲ istorija

Rudaičių kaimas 3 km nutolęs nuo Vėžaičių ir 6 km nuo Gargždų. Kaimas įsikūręs vaizdingoje vietoje, Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustynyje, tarp dviejų didelių piliaklanių - Didžiojo Dykliaus ir Sausdegių, žmonių vadinamu Sausdegyme.

Sausdegių piliakalnis - senas, slėptuvinis piliakalnis. Vietiniai pasakoja padavimą, kad „šventadieniais vidurdienį ir vidurnaktį ant Sausdegių piliakalnio viršūnės atsirasdavo nepažįstamas senis, kuris rūkydavo pypkę, o naktį žmonės esą girdėdavo, kad kažkas nuo piliakalnio su trenksmu nuriedąs į šalia tekantį Gerdaujos upelį."

Apie 200 m į rytus nuo kelio Mikoliškiai-Gargždai stūkso dar įspūdingesnis Didžiojo Dykliaus piliakalis, dažniau vadinamas Dykliaus kalnu. Piliakalnis užima 20 ha, jo plokštikalvė - net apie 1 km ilgio, šlaitai - iki 25 metrų aukščio.

Dar 1927 metais laikraštyje Trimitas buvo paskelbta padavimų apie Dykliaus kalną. „Viena senutė pasakojo, kad labai seniai, toje vietoje, kur Dykliuje ištrykšta šaltinis, esanti nugrimzdusi bažnyčia, kurios bokštas dar gana ilgą laiką kyšojęs viršuje. Tą bokštą kam nors judinant, judėdavęs net visas Dyklius."

Tame pačiame laikraštyje užrašytas ir kitas vietinių pasakojimas apie tai, kad Dykliaus kalne yra druskos klodai. „Pirmąją Velykų dieną vieno ūkininko šeimyna pritrūkusi druskos. Dėl to pats šeimininkas pasiėmęs maišiuką ir išėjęs į Gargždus parsinešti. Ir kaip tik jis į Dyklių įlipęs, tuoj sutikęs nepažįstamą žmogų. Jam pagailę vargšo žmogelio. Kiek jį pavedęs, atvertęs velėną ir parodęs puikiausios druskos. Tik prisaikdinęs, kad niekam neturįs pasakyti, iš kur jis ėmė druską. Jeigu jis kam pasakytų ir iš to sužinotų valdžia, tai čia atidarytų katorgą. Po to baisiausiai suūžęs visas Dyklius, ir nepažįstamasis vienu akimirksniu pražuvęs. Aplinkiniams kaimynams būdavę labai įdomu sužinoti, iš kur jis nešąs tą druską. Dėl to jie labai dažnai jį sekdavę. Bet kaip tik jis įlipdavęs į Dyklių, tuoj pražūdavęs iš akių."

Panašią istoriją mena ir Rudaičių gyventojas, 1919 gimęs Povilas Milius.

1923 metais gimusi rudaitiškė Barbora Lukaitė - Žilienė mena, kad anksčiau Rudaičiuose tebuvo keliolika vienkiemių.

„Rudaičiai buvo didelis kaimas, sodybos plačiai išsisklaidžiusios vienkiemiais. Nuo vaikystės viskas labai pasikeitė. Žemė anksčiau buvo privatybė, nuosavybė, o paskui išėjo niekais - kolūkiui turėjom atiduoti. Tėveliai Domicėlė Vasiliauskaitė-Lukienė ir Juozapas Lukas Rudaičiuose ir mirė. Jaunystėje tėvas buvo išvykęs į Ameriką, grįžęs galėjo nusipirkti žemės. Dar po kelių metų žemės nusipirko iš likviduojamo Vėžaičių dvaro. Šeima dirbo 25 ha žemės, buvau vienturtė, todėl dar samdėme berną ir mergą. Vėžaičių mokykloje baigiau V skyrius. Vėliau vienu metu Rudaičiuose veikė ir pradinė mokykla, mokytojavo Cezara Blinstrubienė, kaime ėmė vykti vaidinimai, šokiai. Iškart po karo Rudaičiuose buvo atidaryta skaitykla, pati kelis metus buvau jos vedėja. Senojoje mūsų troboje vieną kambarį atidavėme knygoms ir laikraščiams. Daug knygų surinkom iš žmonių, pati ėjau per trobas, daugelis davė, ką turėjo, negailėjo. Prenumeravome žurnalus, laikraščius „Mūsų rytojus“, „Ūkininko patarėjas“, visus, kokie ėjo. Žmonės užsukdavo pavakary, sekmadienį, skaitydavo, laikraščius pasiimdavo. O šokiai dažniausiai vykdavo pas Luką Povilą , pas Grimalį Petrą. Rudaitiškis Girdvainis Jonas mokėjo groti su armoška, kartais muzikantus ir iš kitur samdydavome. Vasaros laike gegužinės būdavo ant Sausdegimės kalno, daug jaunimo prieidavo iš aplinkinių kaimų. Jaunystė mano linksma buvo, nuliūdimas atėjo tik po karo."

1926 metais gimęs rudaitiškis Antanas Kniūkšta prisimena, kad Rudaičiai buvę gražus kaimas, žmonės nemažai prisistatę pastatų buvo.

„Mano tėvas Antanas, rudaitiškis, vedė Petronėlę nuo Kartenos. Mama mirė, kai man buvo pusšeštų metų. Buvau mokslus, jei kas į mokyklą ateidavęs paklausdavo, kas yr pirmasis mokinys, vis parodys į mane. Dar atsimenu, kaip Lapiuose ponas mokytojas Gedvilas įsivedęs į savo virtuvę davė Smetonos kalbos per radiją pasiklausyti. IV skyrius baigęs Lapiuose, po to VII skyrius baigiau Klaipėdoje. Lapiuose du mokytojai 122 vaikus išmokino, po 60 mokinių klasėje, bet drausmė buvo. Anksčiau, už Minijos, Kvietinių kaime tankiai gegužinės vykdavo, dainos skambėjo ir šioje pusėje. O paskui, kai tokie laikai užėjo, patys geriausi vyrai į miškus išėjo ir žuvo daugelis. Kitus į Rusiją išvežė. Bjauriai buvo. Vokiečių laikais, seniūnas Urbonavičius pavarė mane dirbt prie vokiečių, su arkliais po visą kraštą važinėjau."

Joana Rudytė-Politienė 1935 metais gimė vietinių rudaitiškių Kazimiero Rudžio ir Onos Urbonaitės-Rudienės šeimoje.

„Keturi vaikai buvom, bet brolis ir sesuo anksti mirė, likom mes su seserimi, abi Rudaičiuos ir gyvename. Jei ne mama, ir aš būčiau mirus. Gimus pagavau plaučių uždegimą ir gripą kartu. Nuvežė į Gargždus prie daktaro, o daktaras pasakė: „Pasirašyk, leisiu adatas. Jei tris paras liks, tai gyvens." Suleido tokią didelę adatą, nugaroje iki šiol liko dūrio žymė, ir pasveikau. Augom, užaugom. Tėvas mirė, aš dar gimusi nebuvau, o sesuo keturių metų buvo. Pirmus porą skyrių baigiau Rudaičių mokykloje, o kitus du - Lapiuose. Gerai atsimenu gegužines ant Sausdegimės kalno, labai gražiai aikštelė būdavo berželiais papuošta, suolai sukalti. Iš kur tik neateidavo tie vaikiai ir mergos, ir iš užminijo, ir iš Vėžaičių. Liuob muzikantams pinigų parinkdavo ir bonkelę vaikiai atsidarydavo. Mama pasakojo, kad ir Lietuvos laikais ten šokiai vykdavo, sakė dar gražiau būdavo ne kaip mūsų laikais, net Lietuvos vėliavą ant kalno iškeldavo. O jaunystėj visa ko buvo: ir šokiai bus, ir baliai bus, ir nupabaigtuves pakels, jei ponai kokie geresni bus. Susiėję ir pašoksim, ir padainuosim, ir tautinius šokius mokiausi šokti. Liaudanskienė mokykloje mokė šokių, gaila, kad nebuvo aparatų, dabar galėčiau ir anūkams parodyti. Ir pokštus krėtėm. Atsimenu buvo toks veterinorius, ans labai bijojo varlių. Valgėm kartu, ir išgirdau, kaip jis sako: „Al nieko nebijau, nei pjaut, nei kraujo, bet ko jau ko, o varlių bijau." Su drauge susitarėm sugauti varlę, uždaryt į sloviką, o kai veterinorius iš Lapių grįš prie pietų, išgąsdinti. Jis vis dviratį su tokiu portfeliu prikabintu prie trobos palikdavo. Tas įeit valgyt, mes prie portfelio, sloviką atidarėm, varlę įdėjom. Nusivežė jis tą portfelį į Lapius. Paskui pasakojo, kas ten darėsi - i cypė, i lėkė į laukus, varlę pamatęs."

Šiaurinėje ir pietinėje kaimo pusėse yra išlikusios prižiūrimos senosios Maro kapinaitės. Kaimo šiaurėje esantis žvyro karjeras žmonių nuo seno vadinamas Sidabrinės kalnu, o šalia jo plytinčios pievos taip pat vadinamos Sidabrinėmis. Neįprastą pavadinimą - Ugniakelis - turi ir kaimo pakraštyje esantis puskilometrio žvyrkelis, einantis nuo Vėžaičių Kulių link. Rudaitiškiai nuo seno kalbėjo, kad šiame kelyje visada ypač stipriai žaibuoja.

1958 metais į kaimą nutiestas naujas kelias ir vietoje seno medinio tilto per Žvelsą pastatytas betoninis tiltelis, veikė parduotuvė, ėmė kursuoti autobusai. Šiandien Rūdaičius garsina ne tik vaizdingos Minijos sėnslėnio kraštovaizdžio apylinkės, bet ir A.Jaso įkurtas žirgynas. Kaime intensyviai kuriasi naujakuriai.

Draugai

1417677893logo2logoCaptureCapturekvezaiciai

Foto akimirkos