Istorija

„Dapkus nuo pradnios vėsus šonis suvadžios,

Jasevičė šaukė, vėsė šonys kaukė,

Bodroks mažėloks prie tų dūdų kaip paršioks,

Stalmuoks lipėcėrius vėsų šonų valdėmierius,

Rėntauskis vėdurie kap žovelė vėntorie

Radvėlienė trobalie soka svėistą kuodalie

Lukauskis be vakų ėšteps dūdas be taukų

Šypalis ont vainuos kap erelis ont pačiuos

Koprelis Dominyks apie pačia pėlvų slinks

Butkų Ontė ėglą oustys, vėsoms dūdoms skylės šluostys

Botkus Jozis ont pat gala vėsoms dūdoms skylės kals

Grykšus pakapeis nešė dūdas ont peteis".

Apie Žvelsėnų kaimo praeities gyvenimą liudija iki šių dienų išlikusi apie kaimą sudėta daina. Ją iš močiutės išmoko ir prisimena seniausia Žvelsėnų gyventoja Genovaitė Jasevičiūtė-Šimkienė.

Žvelsėnai - gatvinis-rėžinis kaimas, susiformavęs XVI a. antroje pusėje - XX a. pradžioje. Tokio kaimo susiformavimą sąlygojo ypatingas landšaftas. Gyventojai kūrėsi vienas šalia kito, o žemes - ilgus, siaurus rėžius turėjo abiejose kelio pusėse. Rėžių žymės ir gatvinė kaimo struktūra iki šiol išlikusi. Kaimo ribos ėjo Minijos ir Žvelsos upėmis. Kaimo pavadinimas ir kilo nuo kairiojo Minijos intako Žvelsos pavadinimo.

Įvažiuojant į kaimą, dešinėje pusėje, yra išlikusios ir prižiūrimos senos kaimo kapinės, vadinamos Maro kapais.

Didžiausias šio laiko kaimo pasididžiavimas - vaizdingos apylinkės, Minijos senvagės, upės lankos. Kaimas yra Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinio dalis. Žvelsėnų pakraščiu tekanti Minija - sekli, srauni, kairysis krantas žemas, apaugęs krūmokšniais, o dešinysis - status, smėlėtas, apaugęs medžiais. Kaime nuo seno buvo pasakojamas padavimas, kad kairįjį Minijos krantą esą buvo nukasę lobių ieškotojai.

Dešiniajame Minijos krante yra Grybinės piliakalnis. Pasakojama, kad „piliakalnis buvęs užgrobtas kryžiuočių, kurie plėšė kaimo gyventojus. Išguiti jų žemaičiams nepavykdavo todėl, kad kryžiuočiai sulipdavę į kalną pro siaurus urvus ir ten užsirakindavę. Tačiau žemaičiai priešus pergudravo. Surinkę gražiausius žemaitukų veislės eržilus, vietiniai juos esą paleido prie kalno, šalia besiganančių priešo arklių, o patys pasislėpė. Arkliai sukėlė didelį triukšmą, kurio pasižiūrėti išlindę priešai buvo užpulti ir nugalėti."

Žvelsėnų senbuvės, 1921 gimusios Genovaitės Jasevičiūtės-Šimkienės atmintyje - daugybė prisiminimų apie jos vaikystės laikų kaimo kasdienybę.

„Čia buvo diktei linkmai ir gerai. Kožnam name buvo mažiausiai penki, dažniausiai devyni vaikai. Vienuolika trobų buvo. Kiek jaunimo buvom, šeštadienio vakarais susieisim, dainos paminijais skambėjo. Po darbų eidavom maudytis - mergelės atskirai, vaikiai atskirai. Kap undinės, nebuvo maudymosi kostiumų mados, su lininiais apatiniais į vandenį lįsdavome. Išsimaudę pareisim, susėsim ant savo rubežių ir dainuosim. Mat sodybos palei gatvę visos buvo aptvertos, iki pat Utrių. Dėl to dainuodavome ir kitą dainą: „per Žvelsėnų ūlytėlę čiū-dra-dra-lia-lia..." O mūsų žemė buvo rėžiais išdalinta ir paminijy, ir ant kalno. Sklypai turėjo savitus pavadinimus: treinalis, skersinis, pasodinis, trydinis, pusklecis, vingalis, atkalnio. Mūsų troba seniai stovėjo, kad net mano tėvo tėvs nebatminė, kas kada ją buvo statęs, tėvas buvo trobą atnaujinęs, o kai mes su Feliksu parėjom gyventi, perstatėm."

Iš Gribžėnų į Žvelsėnus parėjęs 1919 metais gimęs Feliksas Šimkus atsimena:

„Žmonės buvo tokie senoviško būdo, senoviško tipo, žemaite tokie užkietėję. Ne visi tyleniai, kits buvo ir gers plepys."

G.Šimkienė atmintyje išlaikė daugybę prisiminimų apie senuosius laikus.

„Nors nei dviratių, nei radijų neturėjom, mes, jaunims, diktei linksmai gyvenom. Būdavo mokykloje vakarėliai, mokytojai buvo diktei darbingi, į vaidinimus, renginius kviesdavo, eidavom mes, didesnės mergikės ir vaidinti. Kožną metą su arkliais važiuodavom į Palangą. Išvažiuosam saulei leidžiantis, tiesai per Miniją, seklioj vietoj, tujau Kretinga ir Palanga. Į Kurhauzą nueidavom, atsisėsdavom, į ponias žiūrėdavom. Mums buvo dideli dyvai, kad ponios prie stalelių, vyrams matant, lūpas dažydavosi, mums sarmata būtų. Pati gyvenime nesu dažiusis. Po sniegingų žiemų Minija taip patvindavusi, kad išėjimas į Gargždus būdavo tik per Rudaičių kaime stūksantį Dykliaus piliakalnį už kelių kilometrų. Visos gatvinio kaimo trobos buvusios tradicinės - medinės, šiaudiniais keturšlaičiais stogais, mažais langais. Užuolaidas ant langų kabindavo tik turtingiausi ūkininkai. Viduryje priemenės stovėję moliniai pečiai, virtuvėje būdavusi asla - plūktinės grindys, o kambarių grindys - medinės. Kiemai palei kelią buvo aptverti skeltinėmis tvoromis, todėl visa gatvė iš abiejų pusių būdavusi aptverta. Taip būdavę patogu varyti gyvulius, o nuėjimui pas kaimynus per tvoras būdavo padaryti laiptai, vadinti lipinėmis. Visos kaimo šeimos kultuvėmis skalbdavosi Minijos senvagėje, lūgnuose, o žiemą, purvinus drabužius virindavo pelenų šarme, tada upėje iškirsdavo eketes ir juos išskalaudavo. Kaimo vakaruškos ir gegužinės dažniausiai vykdavo Mažonų sodybos lauko aikštelėje. Atsikraustę iš Kulių, Mažonai turėjo nusipirkę vandens malūną, vadintą Žvelsėnų malūnu. Į gegužinę atvažiuodavo bufetas, kuriame galima buvo nusipirkti alaus, saldainių, limonado, o muzikantais žvelsėniškiai dažniausiai samdydavo Ambrazų šeimą iš Rudaičių. Vandens malūne vėliau dirbo Mažonaitę 1947 metais vedęs Šakinis. Kolūkio laikais malūnas sunyko. Dar atsimenu, kad tas kalnas, per kurį dabar eina asfaltuotas kelias iš Gargždų į Lapius, buvo daug kartų didesnis, bet jį nukasė keliui tiesti. Buvo suvaryti žmonės - su arkliais, su rankom kasė. O kol ans nebuvo nukasts, tai buvo piliakalnis, katro viršūnėje buvo skylė. Liuobam nueit, atsisėst, ir kai į tą skylę įmesdavom kokį akmenatį, tai ans nukris skubantiai, giliai. Piliakalnio pavadinimo nežinojau, bet šalia ano esančią daubą vadindavom Užpilio dauba.“

Dabar Žvelsėnuose kuriasi naujakuriai, o kaimo pasididžiavimas - etnografinė Antano Bučio sodyba. Apie 1900 metais statytą sodybą iš prieškario ūkininko Prano Rentausko dukters Liucijos nusipirkęs klaipėdietis sodybą atnaujino laikydamasis etnografinių tradicijų, todėl dabar ir troba, ir jos kambariai bei apstatymas atrodo beveik taip pat, kaip būdavo anksčiau.

Žvelsėnuose, ant kalno, buvusioje Lyguto sodyboje, kurioje kaimo vaikai mokėsi poterių, įsikūrė ir buvęs gargždiškis, dailininkas Gediminas Juozapaitis.